Poreikį saldėsiams jau turėjo mūsų protėviai, akmens amžiuje. Minėtuoju laikotarpiu, smaguriauta medumi, kuriuo buvo gardinama duonos riekelė. Paprasta, bet skanu.
Senovės Kinijoje, Viduriniuose Rytuose, Egipte, Graikijoje ir Romos imperijoje saldėsių poreikis išlaikytas, na o medaus nebuvo atsisakyta. Tuo metu, galvota apie formas, tad pirmieji saldainiai žmonijos istorijoje buvo gėlės, glazūruotos medumi.
Seniausiais pasaulio konditeriais laikomi arabai. Jie pastebėjo, kad verdant cukrų galima paruošti neįtikėtinai gardžių gaminių.
Iš pradžių cukruje buvo verdami vaisiai bei uogos. Taip buvo nutiestas kelias gardžioms uogienėms ir marmeladams.
Laikui bėgant imta improvizuoti – cukrus pradėtas virti su riešutais, pienu, prieskoniais. Dar vėliau įsigudrinta į masę pilti krakmolo ar miltų. Taip atsirado ir šiandien populiarūs rytietiški saldėsiai: chalva, nuga, pachlava.
Antikos laikais, susidūrus su paslaptingąja Indijos civilizacija, Europa pirmą kartą išvydo „nendres, gaminančias medų be bičių pagalbos“. Ne, tai nebuvo kažkokia speciali nendrių rūšis, išskirianti medų. Tiesiog žinios apie cukrų dar nebuvo pasiekusios europinės civilizacijos kūrėjų. Saldusis stebuklas greitai buvo perimtas ir išplėtotas bei naudotas saldumynų gamybos procese.
Europoje pirmieji burnoje tirpstančius saldumynus pradėjo gaminti italai. Europos konditerinio meno pradžia buvo Venecijoje. Tik čia pradėti gaminti kitokie nei arabiški skanėstai: traškūs sausainiai, purūs pyragėliai bei kiti viliojantys desertai.
Įdomu tai, kad kaip ir šokoladas, taip ir saldainiai dažnai buvo naudojami medicinoje. Jais žmonės gydydavosi skaudančias gerkles, ramindavo kosulį arba virškinimo sistemą.
Viduramžiais saldainiai ilgą laiką išliko pasiekiami tik turtingųjų sluoksnių, tais laikais joks tūlas valstietis ar paprastas proletaras negalėjo jais naudotis. Minimuoju laikotarpiu, saldainių gamyboje dalyvavo cukrus ir įvairūs prieskoniai, skirti skrandžio virškinimo sistemos ligoms gydyti. Tuo metu jos buvo itin aktualios ir dažnai pasitaikančios, dėl nesubalansuotos mitybos, maisto produktų stygiaus ar jų pačių prastos kokybės.
Dar iki pramonės revoliucijos pradžios įvairių iškilmių, banketų, pobūvių metu svečiai galėjo mėgautis plačia saldainių įvairove. Tuo metu jų gamyboje dalyvavo gvazdikėliai, imbieras, anyžiai, kadagio uogos, migdolai ir kedro riešutai, aplieti ištirpusiu cukrumi.
XIX amžiaus siejamas su sparčiu technologiniu progresu, jo plėtote įvairiose srityse, tad neatsitiktinai yra įgavęs „Pramonės revoliucijos“ vardą. Būtent šiuo laikotarpiu šalia kitų sričių, ėmė sparčiai vystytis ir saldumynų gamyba. Su perversmu siejamas ir cukraus atėjimas į paprastų piliečių gyvenimus. Jei iki technologinio perversmo, cukrus ir visi jo gaminiai buvo pasiekiami tik nedideliam turtingųjų ratui, tai nuo XIX amžiaus pirmosios pusės, atsiveria naujoji jo vartojimo rinka – dirbančioji klasė. Ypatingai svarbų vaidmenų, lengvinantį visą gamybos procesą suvaidina 1847-aisiais metais „saldainių preso“ atsiradimas, kurio dėka vienu metu buvo galima pagaminti daugybę įvairių formų saldumynų. Šio aparato dėka, saldėsiais vis dažniau ir gausiai galėjo mėgautis ir neprivilegijuotųjų sluoksnių atstovai.
Komentarai
Rašyti komentarą